Nedaug yra filmų, kurie taip atkakliai ir be kompromisų žvelgtų į tuštumą, kaip Béla Tarr’o Turino arklys (2011). Šis kūrinys – tiek griežta, elementali galia, tiek rekviejus žmogaus beviltiškumui, tiek metafizinis tyrinėjimas, kurio centre – prasmės žlugimas. Tarr, paskelbęs šį filmą savo paskutiniu, savo minimalistinį stilių atveda į gryniausią formą: ilgus, hipnotizuojančius kadrus, monochrominę, slegiančiai gražią paletę ir istoriją, kuri plėtojama kaip paskutinis žmogaus įkvėpimas.

Filmo pradžia – paslaptinga istorinė aliuzija: Frydricho Nyčės psichinė krizė 1889-aisiais Turine, kur jis apkabino sumuštą arklininko žirgą, o paskui nutilo. Tarr ir jo bendrakūris László Krasznahorkai šią istoriją naudoja ne kaip Nyčės filosofijos analizę, bet kaip pasaulio, likusio po visų didžiųjų pasakojimų žlugimo, vaizdą. Toliau seka negailestingas pasikartojimo ir nykimo kronika: bevardis tėvas (János Derzsi) ir jo duktė (Erika Bók) išgyvena savo skurdo paskutinius etapus.

Tarr’o kamera, kuriai gyvybingumo suteikia Fredo Kelemeno meistriška operatūra, juda lėtai, išmatuotai, lyg abejingas dievas, stebintis žmones iš aukštybės. Vėjas kaukiasi be paliovos, bulvės virinamos be maistinės vertės, o arklys – kažkada Nyčės neviltį sukėlęs gyvūnas – atsisako valgyti ar judėti. Kiekviena diena – nykstanti ankstesnės atgarsis, sizifiškas ritualas, netenkinantis net iliuzijos prasmės. Šeši filmo skyriai žymi anti-kūrimo mito etapus, kur šviesa, darbas ir kalba palaipsniui užgęsta.

Garso dizainas čia – veikėjas pats sau: šulinio girkos, šakutės, lėkštės, amžinas vėjas, kuris, atrodo, griovina ne tik kraštovaizdį, bet ir sielą. Mihály Vig’o niūri muzika, skambanti kaip raudos, pabrėžia pasipriešinimo beviltiškumą. Čia nėra katarsiško atpalaidavimo – tik lėtas, neišvengiamas pasidavimas entropijai.

Turino arklys – ne filmas, kurį galima „mėgautis“ įprasta prasme. Tai – kinematografinis išbandymas, ištvermės testas, reikalaujantis pasiduoti jo ritmui. Tačiau savo negailestingame vizijavime jis pasiekia tam tikrą transcendenciją – ne per viltį, o per beviltiškos niūros jėgą. Tarr nešioja atsakymų – jis nuplėšia klausimus, kol lieka vien tuštuma, žvelgianti atgal.

Tai kinas kaip metafizinis tyrinėjimas, kūrinys, užstringantis atmintyje kaip šešėlis, dar ilgai po paskutinio, sukrečiančio užgesimo. Tiems, kurie išdrįs jo atkaklumą, Turino arklys – neužmirštama meditacija apie visų dalykų pabaigą. Absoliutus nihilistinės poezijos šedevras.