Robert Bresson Robertas Bressonas dažnai vadinamas kino asketu. Jo filmai labai tylūs, minimalistiniai ir nepaprastai tikslūs. Prancūzų režisierius tikėjo, kad kine reikia atsisakyti visko, kas nereikalinga – perteklinės vaidybos, emocinių efektų ar teatrališkumo. Bressonas net vengė profesionalių aktorių. Vietoj jų jis rinkdavosi paprastus žmones, kuriuos vadino „modeliais“. Tokiu būdu jis siekė natūralumo ir tikro žmogiško […]
François Truffaut François Truffaut buvo vienas jautriausių ir žmogiškiausių Prancūzų Naujosios bangos režisierių. Prieš pradėdamas kurti filmus jis dirbo kino kritiku žurnale „Cahiers du Cinéma“, kur kartu su Jean-Lucu Godard’u ir kitais jaunais kritikais kritikavo sustabarėjusį to meto kiną. Truffaut tikėjo, kad režisierius turi būti tikras savo filmo autorius. 1959 metais pasirodęs filmas „The 400
Michelangelo Antonioni Michelangelo Antonioni buvo vienas moderniausių XX amžiaus kino režisierių. Jo filmai pakeitė supratimą apie kino pasakojimą – Antonioni mažiau rūpėjo tradicinis siužetas, o daugiau emocinė žmogaus būsena, susvetimėjimas ir tyla. Italų režisierius išgarsėjo 7-ajame dešimtmetyje, kai sukūrė vadinamąją susvetimėjimo trilogiją: „L’Avventura“, „La Notte“ ir „L’Eclisse“. Šiuose filmuose personažai dažnai atrodo pasimetę moderniame pasaulyje,
Michelangelo Antonioni Read More »
Federico Fellini Federico Fellini buvo tikras kino fantazuotojas, pavertęs italų kiną pasauliniu reiškiniu. Gimęs 1920 metais Italijoje, Fellini pradėjo kaip scenaristas neorealizmo laikotarpiu, tačiau vėliau sukūrė visiškai savitą kino stilių – spalvingą, siurrealistinį, emocionalų ir kupiną cirko estetikos. Jo filmuose realybė nuolat susilieja su sapnais, prisiminimais ir fantazijomis. Fellini mėgo ekscentriškus personažus, teatrališkas scenas ir
Ingman Bergman Ingmaras Bergmanas – vienas svarbiausių visų laikų Europos kino kūrėjų, kurio vardas tapo sinonimu autoriniam kinui. 1918 metais Švedijoje gimęs režisierius savo filmuose nagrinėjo žmogaus vienatvę, tikėjimą, kaltę, mirtį ir sudėtingus tarpusavio santykius. Bergmano kinas dažnai atrodo labai intymus – kamera priartėja prie aktorių veidų taip arti, kad žiūrovas pradeda jausti kiekvieną emocinį